Dienos šviesos trukmė nuolat domina daugelį žmonių. Šviesos valandų kaitą lemia Žemės ašinis pasvirimas ir jos elipsinė orbita aplink Saulę. Svarbiausias įvykis, žymintis šviesaus paros meto valandų kaitą, yra žiemos saulėgrįža. Žiemos saulėgrįža žymi tą metų momentą, kai Šiaurės pusrutulis labiausiai pasviręs nuo Saulės, todėl šviesusis paros metas yra trumpiausias per metus. Šiame straipsnyje bus gilinamasi į mokslinius dienos šviesos valandų pasikeitimo aspektus, ypač į tai, kada dienos pradeda ilgėti.
Dienos pradeda ilgėti apie žiemos saulėgrįžą, kuri Šiaurės pusrutulyje paprastai būna gruodžio 21 arba 22 d., o Pietų pusrutulyje – birželio 20 arba 21 d. Žiemos saulėgrįža žymi tą metų momentą, kai Šiaurės pusrutulis yra labiausiai pasviręs nuo saulės, todėl dienos šviesa trunka trumpiausiai per metus. Po žiemos saulėgrįžos Žemės ašies pasvirimas pradeda keistis, todėl Šiaurės pusrutulis pasislenka arčiau saulės ir dienos ilgėja.
Šią dienos šviesos valandų kaitą lemia 23,5 laipsnio Žemės ašies pasvirimas ir elipsinė Žemės orbita aplink Saulę. Žemei skriejant aplink Saulę, į skirtingas planetos dalis patenka skirtingas saulės šviesos kiekis. Per žiemos saulėgrįžą Šiaurės ašigalis pasviręs nuo Saulės, todėl Šiaurės pusrutulis gauna mažiau saulės šviesos ir dėl to dienos yra trumpesnės.
Žemei toliau skriejant aplink savo orbitą, ašies pasvirimas palaipsniui keičiasi taip, kad Šiaurės ašigalis pradeda labiau atsiremti į Saulę. Dėl to Šiaurės pusrutulis gauna daugiau saulės šviesos ir dienos pradeda ilgėti. Šis procesas tęsiasi iki vasaros saulėgrįžos, kai Šiaurės pusrutulis gauna daugiausia saulės šviesos ir turi ilgiausias dienas per metus. Po to ciklas kartojasi ir dienos palaipsniui trumpėja iki kitos žiemos saulėgrįžos.
